Labai staigiai keičiasi nuotaikos, nes tai tu esi, tai tavęs nėra, tai tu toks pat, tai tu kažkoks kitas. Kažkodėl niekaip negali būti toks kaip seniau. Kodėl tokios sunkios akimirkos laukia? kodėl negali būti jokio kito plano, kuris būtų geras ir man ir tau? Visi tie ir dar daugiau klausimų sukasi galvoje kaip uraganas ir nesuprantu kaip bent trumpam atsikratyti jų. Nors iš šono atrodo,kad esu rami ir viskuo viskuo patenkinta, viduje plėšau save į tūkstančius gabaliukų dėl tavęs.Jau atsibodo viskas, tačiau niekaip tavęs neištrinsiu iš savo širdies. Kažkoks gumulas užstringa gerklėje kas kartą, kai prisimenu, jog išvyksi. Kodėl negalima nuspausti kažkokio mygtuko ir praleisti kažkokias sunkias akimirkas ar ištrinti istorijos gabaliuko, ar padaryti taip,kad gyvenimas būtų lengvesnis?